SENOJI ŠILUTĖS MIESTO TURGAUS AIKŠTĖ (1511 m.) IR ŽUVŲ TURGUS
Iki pat Antrojo pasaulinio karo ryškiausias Šilutės miesto reprezentacinis elementas buvo senojo turgaus aikštėje vykę savaitiniai turgūs ir prekymečiai. Šalia turgaus aikštės buvo pastatyta pirmoji karčema, nuo kurios manoma ir pradėjo plėstis Šilutės miestas. Garsus žuvų turgus Šilutės turgaus aikštėje veikė beveik kelis šimtus metų.
GELTONAS METALINIS TILTAS PER ŠYŠOS UPĘ (1914 m.)
Geltonasis tiltas – istorinę techninę vertę turintis automobilių kelių tiltas, stovintis Šilutėje. Metalinis arkinis tiltas nutiestas 1914 m. per Šyšos upę, vieninteliame sausumos kelyje, vedančiame į Rusnės salą, Lietuvininkų ir Rusnės gatvių jungtyje. Prie tilto, vakariniame krante, veikia Pirminės sveikatos priežiūros centras, rytiniame – Šilutės muziejus.
ŠILUTĖS (HUGO ŠOJAUS) DVARAS (1818 m.). PAMINKLAS H. ŠOJUI
Nuo 1889 iki 1944 m., Šilutes dvaras priklause Šojų (Scheu) šeimai. Neretai ši valda pagal paskutinius savininkus vadinama Šojaus dvaru. Pastarajai šeimai valdant, Šilutes dvaras tapo garsus ir žinomas Klaipedos krašte bei Rytų Prūsijoje. Daug prie to prisidejo anuomet plačiai žinomas dr. Hugo Šojaus vardas, jo visuomenines, kulturines veiklos įvertinimas. Ne mažiau dvarą garsino pavyzdinis ūkio pastatų, dvarvietės sutvarkymas bei administravimas, kurio pradžia taip pat siejama su dr. H. Šojaus vardu. Tai buvo laimingas kelių šimtmečų senumo dvaro istorijos epilogas, prieš prasidedant sovietiniam dvaro nugyvenimo laikmečiui.
BUVUSI SIAUROJO GELEŽINKELIO STOTIS
Siaurukas „Šilokarčema–Kulėšai“ – tai 1435 mm vėžės pločio geležinkelio atkarpa, ėjusi Šilokarčemos (Šilutės) apylinkėse, Klaipėdos krašte, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ši geležinkelio atkarpa priklausė ir ją eksploatavo siaurųjų geležinkelių kompanijos, todėl ji klaidingai buvo vadinama siauruoju geležinkeliu. Siaurojo geležinkelio „Šilokarčema–Kulėšai“ stotis pastatyta kartu su geležinkeliu 1912 m. (dab. Lietuvininkų g. 15). Ši vieta buvo labai žema ir pelkėta, todėl prieš čia statant stoties pastatą, reikėjo atvežti grunto ir pakelti žemės lygį apie 2 metrus. Pastatyta geležinkelio stotis vadinosi „Heydekrug Ort“ ir siaurukas kaip tik iš čia vykdavo į Kulėšus (dab. Šilutės r.). Pastatas mūrinis, nedidelio, laužyto tūrio, vieno–dviejų aukštų su nedideliu rūsiu. Du įėjimai į pastatą rytinėje pusėje. Laiptinė pietvakariniame pastato kampe. Rūsys po pietine pastato dalimi. Pietinė pastato dalis dviejų aukštų. Siaurasis geležinkelis veikė iki 1939 m.
BUVĘS PAŠTO PASTATAS
Laikui bėgant šis pastatas stipriai keitėsi, todėl ilgą laiką nebuvo galima identifikuoti jo pirminės paskirties. Manoma, kad čia galėjo būti arklių pašto pastatas. Nuo 1594 m. Šilokarčemoje veikusioje karčemoje galėjo būti laikomas pašto arklys, kas rodė, kad gyvenvietė buvo įtraukta į Mažosios Lietuvos pašto sistemą. Tokia stotis jau veikė ir Verdainės gyvenvietėje. 1718 m. Šilokarčemoje buvo įsteigta Tilžės–Klaipėdos pašto trakto stotis, o 1754 m. šaltiniuose nurodoma, kad pašto buveinė buvusi dvare ir paštą vežiojęs privatus paštininkas. XVIII a. pab.šį pelningą verslą perėmė dvarininkas Radkė. 1872–1875 m. iš Tilžės pro Pagėgius ir Šilokarčemą–Žibus į Klaipėdą nutiesus geležinkelį arklių paštas Šilokarčemoje buvo panaikintas.
HERMANO ZUDERMANO (1857 -1928) PAMINKLAS
EVANGELIKŲ LIUTERONŲ BAŽNYČIA (1924-1926 m.)
1910 m. susijungus Šilokarčemai, Žibams ir Verdainei į vieną administracinį vienetą iškilo evangelikų parapijos Šilokarčemoje klausimas. Verdainės bažnyčia buvo gyvenvietės pakraštyje, be to, sumenkusi. Šią idėją palaikė dvarininkas H. Šojus, kuris skyrė žemės sklypą būsimai bažnyčiai. 1911 m. jau buvo parengtas naujos bažnyčios projektas. 1913 m. įsteigta Šilokarčemos evangelikų liuteronų parapija, o neužilgo iškilo naujas klebonijos pastatas. Tiesa, bažnyčios statybas sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Darbai atnaujinti 1924 m.,
bet jau pagal naują vietos architekto Kurto Gutknechto (Kurt Gutknecht) sukurtą projektą. 1926 m. gyvenvietės kraštovaizdį papuošė naujas statinys – evangelikų liuteronų bažnyčia. Ir šiandien ji – miesto dominantė.
Bažnyčios eksterjeras ir interjeras buvo kuriamas labai atsakingai, naudojant ypatingai kokybiškas medžiagas. Interjere išsiskiria Karaliaučiaus meno akademijos profesoriaus Richardo Pfeiferio (Richard Pfeifer) nutapytos sienų ir lubų freskos bei pagal jo piešinius dailininko Emilio Kringerio (Emil Kringer) sukurti vitražai. Dažnai seni pastatai turi „užgyvenę“ įvairių istorijų, viena pikantiška istorija yra žinoma ir apie pagrindinę bažnyčios freską – ją galima sužinoti ten apsilankius.
GAISRINĖ (1911 m.)
Gaisrinės pastatas (Lietuvininkų g. 22) 1911 m. buvo pastatytas žemiausioje ir klampiausioje vietoje tarp Šilokarčemos ir Žibų. Sename atviruke dar matyti prieš gaisrinę buvęs tiltelis. 1941 m. – po daugiau nei 200 metų „kovos“ – Šilutei buvo suteiktos miesto teisės, o pirmoji miesto valdyba įsikūrė gaisrinės pastato antrame aukšte. Šilutė įdomi tuo, kad didelė dalis senųjų pastatų išlaikė savo pirminę paskirtį – šiandien gaisrinė vis dar gaisrinė. Apžiūrint šį pastatą būtinai reikia atkreipti dėmesį į intriguojančius lipdinius.
ŠILUTĖS PAŠTAS (1909 m.)
Šilutės miestas – trijų gyvenviečių junginys, todėl būtų logiška tikėtis čia pamatyti tris senuosius pašto pastatus. Vienas senojo pašto pastatas stovi Lietuvininkų gatvės pradžioje. Jis buvo naudojamas kaip arklių paštas ir uždarytas nutiesus geležinkelį, nes tapo nebepaklausus. Verdainės paštas buvo uždarytas apie 1850 m., jo pastatas nežinomas.
Naujasis pašto pastatas Šilokarčemoje buvo pastatytas 1919 m. dvaro žemėse. Kaip jau įprasta Šilutėje, paštas šiandien vis dar savo senojoje vietoje ir puikiai veikia. Tik čia galite pamatyti išlikusias vidines langines. O kitoje gatvės pusėje stovi pastatas, ant kurio XX a. pr. buvo užrašyta: „Viešbutis „Zur Post“. Žibų pašto pastatas taip pat išliko iki mūsų dienų (Tilžės g. 35).Jis jau minimas nuo 1910 m. Šiuo metu jame įkurti gyvenamieji butai.
HERDERIO GIMNAZIJA (1930 m.)
1864 m. Šilokarčemoje (Šilutėje) pradėjo veikti aukštesnioji berniukų mokykla, vadinama šeimynine mokykla (Familienschule). 1917 m. buvo sudarytas komitetas gimnazijai steigti. Taip 1918 m. balandžio 16 d. savo veiklą pradėjo Šilokarčemos gimnazija – licėjus. Jai buvo suteiktas Herderio vardas. Buvo suformuotos pirmosios gimnazijos klasės berniukams ir mergaitėms. 1926 m. Herderio gimnazija išleido pirmąją auklėtinių laidą. 1928 m. buvo sudarytas komitetas dėl naujos mokyklos pastato statybos. Jam vadovavo Šilutės burmistras W. Kude ir Traksėdžių durpių kraiko fabriko direktorius M. Kubilius. Sklypą mokyklos statybai nemokamai davė dvarininkas Hugo Šojus (Hugo Scheu), o patį statinį projektavo šilutiškis architektas Kurtas Gutknechtas (Kurt Gutknecht). 1930 m. spalio 11 d. Herderio gimnazijos rūmai buvo atidaryti (dab. K. Kalinausko g. 2). 1939 m. Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, mokymo procesas gimnazijoje buvo sujauktas: ji buvo performuota į menkesnio lygio aštuonių klasių jaunimo mokyklą (Jugendschule). 1944 m. rudenį frontas pasiekė ir Šilutę. Gyventojams buvo įsakyta evakuotis. Šilutės Herderio gimnazija nustojo egzistuoti. 1945 m. buvusios Herderio gimnazijos patalpose pradėjo veikti Šilutės gimnazija. 1949–1950 m. ji buvo perorganizuota į Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą. 1962–1963 m. nuo Šilutės 1-osios vidurinės mokyklos atsiskyrė Šilutės aštuonmetė mokykla, tapusi Šilutės IV vidurinės (dab. Šilutės Pamario pagrindinė mokykla) pirmtake. 1973 m. buvo atidarytas mokyklos muziejus, kuris gali būti lyginamas su geriausiais mokyklų muziejais visoje šalyje. 1996 m. vasarą Ministerijos įsakymu Šilutės 1-ajai vidurinei mokyklai buvo suteiktas gimnazijos statusas. 2004 m. buvo apsispręsta pavadinti gimnaziją Šilutės pirmąja gimnazija, pabrėžiant jos istorinę raidą ir reikšmę Šilutės miesto bei krašto žmonėms.
HUGO ŠOJAUS KAPAS
Nujausdamas artėjančią gyvenimo pabaigą, Šilutės dvaro savininkas Hugo Šojus nusprendė parašyti laišką Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčiai. Jame, prisistatęs kaip bažnyčios įkūrėjas, prašė būti palaidotas maldos namų rūsyje. Tačiau jo priešmirtiniam norui išsipildyti buvo nelemta. 1937 metų liepą miręs dvarininkas amžinojo poilsio atgulė dvaro kapinėse. Sovietiniais laikais dvarininko kapas buvo sunaikintas. Atkūrus nepriklausomybę kapas surastas ir paženklintas.
PIRMOJI ŠILUTĖJE LIETUVIŲ GIMNAZIJA (1938 m.)
ŠILUTĖS MUZIEJUS (1949 m.)
ŠILUTĖS PRADINĖ MOKYKLA (BUVUSI LIAUDIES MOKYKLA, 1900 m.)
BUVUSI F. W. SIEBERTO SPAUSTUVĖ
Zybertų šeimos nariai, išskyrus 1924–1936 m., Šilutėje darbavosi iki pat Antrojo pasaulinio karo. Į Šilokarčemą atvykęs Frydrichas Vilhelmas Zybertas (Friedrich Wilhelm Siebert) 1861 m. lapkričio pabaigoje nupirko Šilutės spaudos pradininko A. Umlaufo spaustuvę ir netrukus pradėjo leisti savaitraštį „Heydekruger Kreisblatt”. Nors 1866 m. F. V. Zybertas persikėlė į Klaipėdą, tačiau iš akių nepaleido ir savo įmonės filialo Šilokarčemoje. 1867 m. jo spaustuvė veikė jo uošvio Johano Gotlybo Valterio (Johann Gottlieb Walter) namuose, vėliau – atskirame, specialiai įrengtame pastate. Manoma, kad tada spaustuvei buvo nupirktas dabar Šilutėje, Lietuvininkų g. 40, stovintis pastatas. Zybertai turėjo litografiją, ofseto skyrių, knygrišyklą ir periodikos leidyklą. 1861–1922 m. Šilokarčemoje spausdino daugiausia knygas vokiečių kalba. Lietuviškų knygų žinomos tik devynios. Leido ir laikraščius bei smulkiuosius spaudinius. Įmonės patalpose prekiavo knygomis (visada turėjo lietuviškų kalendorių) ir rašymo reikmenimis, dalį savo produkcijos perleisdavo kitiems knygininkams arba veždavo Klaipėdon į savo pagrindinės leidyklos knygyną. F. V. Zybertas parengė būrelį kvalifikuotų poligrafininkų.
VIEŠBUTIS „DEIMS“ (1870 m.)
BUVĘS APSKRITIES TEISMAS IR 200 VIETŲ KALĖJIMAS (1845 m.)
1817 m. Šilokarčemoje buvo įsteigtas teismas, kuris veikė privačiame name. XIX a. vid. čia gyvenusius žmones iškankino nederlius ir epidemijos. Neišlaikę skurdo ir bado Šilokarčemos, Žibų ir Verdainės gyventojai ėmė aktyviau nei anksčiau verstis kontrabanda, prasidėjo neramumai. Bandydama suvaldyti situaciją 1839 m. Prūsijos karalystės valdžia įsteigė Krašto teismą, o 1845 m. pastatė didžiulius teismo rūmus su 200 „poilsio“ vietų kalėjimu. Šilokarčemos dvarininko užsispyrimas neparduoti dvaro žemių lėmė tai, kad teismo rūmai ir kalėjimas buvo pastatyti Žibų gyvenvietėje. 1945–1954 m. čia veikė Šilutės kalėjimas. Jį uždarius šiame komplekse buvo įkurdinta Žemės ūkio mechanizacijos mokykla. Šiandien čia veikia Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokykla su viešbučiu.
BUVĘS VIEŠBUTIS „HOTEL KAISERHOF”
BUVĘS VIEŠBUTIS „HOTEL GAIDIES“ (20 a. pr.)
BUVUSI A. STAHLIO LEIDYKLA
ŽIBŲ TURGAUS AIKŠTĖ
Žibų gyvenvietė kūrėsi tarp Šilokarčemos ir Verdainės.
Kadangi apsigyventi Šilokarčemoje buvo labai sudėtinga dėl pelkėtos vietos, naujakuriai pradėjo kurtis kiek toliau nuo senosios Turgaus aikštės – Žibuose. Pirmą kartą ši gyvenvietė paminėta 1540 m. Jei Šilokarčema buvo prekybinis centras, o Verdainė – bažnytinis, tai Žibuose dažniausiai apsigyvendavo amatais užsiimantys žmonės. Verslios gyvenvietės statusas Žibus lydėjo per visą jų gyvavimą.
Šiandien senosios Žibų gyvenvietės centras yra Lietuvininkų, Tilžės ir M. Jankaus gatvių sankryžoje. Šioje vietoje koncentravosi didžioji viešbučių, kavinių, parduotuvių, spaustuvių, knygynų dalis: pastate, esančiame adresu Lietuvininkų g. 59, veikė konditerijos parduotuvė ir kavinė, Lietuvininkų g. 61 – viešbutis „Kaiserhof“, 1946–1984 m. – kultūros namai, Lietuvininkų g. 70 – viešbutis „Deims“, Tilžės g. 2 – viešbutis „Gaidies“ (beje, parkavimosi būdas prie šio pastato nepakito iki šiol, nors vežimais ir nebesinaudojama), Tilžės g. 5 – žymių knygrišių Štalių knygynas ir knygrišykla, Tilžės g. 27 – spaustuvininko Oto Sekunos (Otto Sekunn) spaustuvė ir knygynas. Šiandien knygų tradicijas puoselėja F. Bajoraičio viešoji biblioteka.
ŠV. KRYŽIAUS KATALIKŲ BAŽNYČIA (1854 m.) IR VAIKŲ PRIEGLAUDA (STEIGTA 1888 m.)
Dabartinė Katalikų Bažnyčios gatvė – viena seniausių gatvių Žibų gyvenvietėje. Manoma, kad ji baigė formuotis XIX a. pab., kai buvo pastatyti visi šiandien matomi senieji Šv. Kryžiaus bažnyčios komplekso pastatai: bažnyčia, senoji prieglauda, klebonija ir mokykla. Bažnyčia pastatyta 1854 m. vietoje čia stovėjusios laikinos medinės bažnyčios. Praėjus 10 metų šalia jos įkurta parapinė mokykla. 1888 m. kunigo Vichmano (Wichmann) pastangomis buvo įsteigta katalikiška vaikų prieglauda, kuriai Prūsijos Vyriausybė kasmet skyrė pašalpą. Išlaikyti bažnyčią, mokyklą ir prieglaudą parapijai būtų buvusi per didelė našta. Prieglauda priimdavo apie šešiasdešimt vaikų – našlaičių ir pamestinukų. 1905 m. pastatytas naujas erdvus trijų aukštų prieglaudos pastatas. Prieglaudai vadovavo vokietės vienuolės elzbetietės. Apie 1950 m. našlaičių prieglaudos ir mokyklos pastatai buvo nacionalizuoti, juose įrengti butai. Vėliau iš buvusio prieglaudos pastato iškėlus gyventojus, įkurta vaikų tuberkuliozės sanatorija „Eglutė“. Šiandien istoriniai pastatai vėl priklauso katalikų parapijai.
SENOSIOS EVANGELIKŲ KAPINĖS
Senosios evangelikų liuteronų kapinės buvo įkurtos Verdainės gyvenvietėje. Kapinės atidarytos 1832 m., pilnai užsipildžius Verdainės bažnyčios šventoriuje veikusioms kapinėms. Kapinėse buvo laidojami lietuviai ir vokiečiai evangelikai
liuteronai, vėliau, suderinus su dvasininkais – rusai stačiatikiai ir sentikiai. 1898 m. kapinės buvo aptvertos metaline tvora, o 1907 m. pastatyta koplyčia. Šiandien kapinės yra tarsi muziejus po atviru dangumi: čia išlikę metaliniai kryžiai ir kapų tvorelės, atspindintys Mažosios Lietuvos kalvystės istoriją, garsių kultūros ir visuomenės veikėjų Štalių (Stahl), Sekunų (Sekunn) ir H. Zudermano (H. Sudermann) tėvų šeimos kapai. Kapinės uždarytos 1962 m.
BUVUSIO DUJŲ FABRIKO PASTATŲ KOMPLEKSAS (1907 m.)
Dujų fabrikas (dabar – Tilžės g. 24) buvo pastatytas 1907 m. Verdainės gyvenvietėje. Gamykloje gamintos dujos vamzdžiais pasiekdavo Šilokarčemos, Žibų ir Verdainės įstaigas, įmones, gyvenamuosius namus, taip pat dujomis buvo apšviečiamos gatvės. 1950 m. dujų gamykla buvo uždaryta, o jos pastatai panaudoti Šilutės melioracijos mašinų stočiai.
GELEŽINKELIO TILTAS PER ŠYŠĄ (1870 m.)
XIX a. Mažojoje Lietuvoje didžiulė reikšmė atiteko geležinkeliui – jis pakeitė nusistovėjusį to meto gyvenimą: Šilokarčemoje buvo uždaryta arklių pašto stotis ir suplanuota pastatyti naują paštą kitoje vietoje, imta galvoti apie siaurojo geležinkelio liniją, sujungsiančią visas gyvenvietes, susiformavo naujos gatvės (dabartinės Stoties ir Geležinkelio gatvės). Visa tai keitė trijų gyvenviečių kraštovaizdį. Geležinkelio stotis Žibuose buvo pastatyta 1875 m. Tiesiant geležinkelį pastatytas ir tiltas per Šyšos upę. Šiandien galima apžiūrėti šešis geležinkelio stoties komplekso pastatus, senąjį geležinkelio tiltą. Į stotį būtinai reikia eiti senąja Stoties gatve, apžiūrėti išlikusius pastatus ir palei geležinkelio liniją eiti iki tilto, toliau pylimu grįžti iki Šojaus dvaro.
GELEŽINKELIO STOTIES PASTATAS (19 a. pab.)
BUVĘS VERDAINĖS KAIMAS
Manoma, kad Verdainės gyvenvietė įsikūrė anksčiau nei Šilokarčemoje pastatyta karčema. Pro šią gyvenvietę ėjo senasis kelias iš Tilžės į Klaipėdą ir tai lėmė jos svarbą. 1540 m. mokesčių mokėtojų sąraše Verdainė minima kaip kaimas ir nurodoma, kad joje ir apylinkėse gyveno 19 ūkininkų, 25 nuomininkai ir 3 kumečiai. XVI a. II p. jau galėjo būti pastatyta medinė evangelikų liuteronų bažnyčia, o 1566 m. buvo suteikta teisė įkurti karčemą, nes Šilokarčemoje veikusioji jau nebepatenkino egzistavusios paklausos. Verdainė per savo gyvavimo laikotarpį buvo vadinama bažnytiniu centru, joje veikusi bažnyčia buvo vienintelė evangelikų liuteronų bažnyčia apylinkėje iki 1926 m., kol iškilo Šilokarčemos bažnyčia. 1713 m. Prūsijos kurfiursto Fridricho įsakymu Verdainėje vietoje medinės buvo pastatyta mūrinė, o jai sugriuvus, 1848 m. – mūrinė neogotikinė bažnyčia su bokšteliu. Ši bažnyčia ir matoma retuose Verdainės gyvenvietės senuosiuose atvirukuose. Neatsiejamai nuo religinių funkcijų Verdainėje taip pat buvo įkurtos mokyklos (1859 m. veikė keturios privačios mokyklos), našlių, vaikų prieglaudos. 1846 m. nutiesus naują Tilžės–Klaipėdos plentą, kuris ėjo per visas tris gyvenvietes ir jas sujungė į vieną junginį, Verdainė sumenko, o po Antrojo pasaulinio karo gyvenvietė nukentėjo labiausiai: 1956 m. bažnyčią perdavus linų apdirbimo fabrikui galiausiai ji buvo sunaikinta, siaurojo geležinkelio tiltas – susprogdintas, didžioji dalis pastatų nugriauti ir jų vietoje pastatyti pramoniniai. Verdainės palikimas: senosios evangelikų liuteronų kapinės, tiltas, keli istoriniai pastatai ir svarbiausia – „Villa Werden“ restorane (dabar – Žemaičių Naumiesčio g. 2) Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto paskelbta garsioji deklaracija „Manifestas visiems gyventojams Klaipėdos krašte“ apie Mažosios Lietuvos prijungimą prie Didžiosios Lietuvos.