ŠV. ARKANGELO MYKOLO BAŽNYČIA
1989-1990 m. pastatyta postmodernistinio stiliaus mūrinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Bažnyčia yra 22 m aukščio, į dangų stiebiasi 53 m aukščio bokštas, kurio viršuje pritvirtintas Australijos lietuvių dovanotas laikrodis. Gargždų bažnyčios šventoriuje ryškiai pastebimas parapijos ryšys, siejantis XVIII a. pab. ir XXI a. pr. Šventoriuje išliko autentiškos XIX a. statytos akmeninė varpinė ir klasicistinio stiliaus koplyčia, ikikariniu laikotarpiu pastatyta keletas medinių koplytėlių, kryžių. Bažnyčios teritoriją simboliškai juosia XVIII a. pab. ir XIX a. pr. statyta mūrinė tvora.
GARGŽDŲ KRAŠTO MUZIEJUS
Muziejus įkurtas 2005 metais. Gargždų krašto muziejus šiuolaikiškomis ir vizualiai patraukliomis priemonėmis supažindina lankytojus su Klaipėdos rajono ir Gargždų miesto istorija. Muziejus užsiima meno sklaida, pristato įvairių dailės sričių menininkų kūrybą. Muziejuje veikia „Tarpukario Gargždai 1918 – 1939 m. ekspozicija“. Kiekvienas apsilankęs šioje ekspozicijoje turės galimybę sužinoti apie ilgiausia gyvavusią Europos sieną, apie dviejų etnografinių regionų sankirtą, jų skirtumus bei panašumus, apie tarpukario istoriją nuo Gargždų miestelio iki Lietuvos bei Europos svarbiausių įvykių 1918 – 1939 m. Ekspozicija pritaikyta tiek interaktyviam pažinimui, tiek išsamesniam tyrinėjimui.
GARGŽDŲ PARKAS
Gargždų dvaras pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XV a. pirmoje pusėje. XV-XVI a. dvaras priklausė Žemaičių seniūnams Kęsgailoms, vėliau – baronui Renė. Parką XIX a. pirmoje pusėje ant Minijos upės šlaito įkūrė baronai Renės. Parkas rekonstruotas, išplėstas XX a. viduryje. Teritoriją sudaro lygi vakarinė terasa ir nestatus Minijos pakrantės šlaitas. Nuo jo atsiveria puikūs reginiai j apačioje vingiuojančią Miniją. Parką raižo tiesių, stačiais kampais susikertančių alėjų tinklas su trimis lenktų terasų takais. Į rytus pratęsta pagrindinė alėja kerta stačiakampę alėjų suformuotą erdvę, iš kurios patenkama į Antrajame pasauliniame kare žuvusių karių kapines. Pagrindinę alėją pratęsia lenktas su pakopų grupėmis takas, kuriuo nusileidžiama prie upės. Einant juo, atsiskleidžia vaizdingi reginiai į Minijos slėnį. Senojo parko ašies tęsinyje, kitapus Minijos, stūkso garsus XIII a. piliakalnis. Naujojo parko ašis nutęsta išilgai Minijos pasienio briaunos. Parkas dėl ryškiai išsiskiriančių dviejų skirtingų dalių laikytinas sudėtiniu.
DOVILŲ EVANGELIKŲ LIUTERONŲ BAŽNYČIA
Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčia Dovilų miestelio centre, pastatyta 1862 m. Bažnyčia trinavė su šešiabriaune apsida, turinti neogotikos bruožų, sumūryta iš tašyto akmens su raudonų molio plytų vertikaliais intarpais. Pagrindinio fasado centrinėje dalyje iškyla raudonų molio plytų varpinė, užsibaigianti aštuoniabriauniu bokšteliu ir metaliniu kryžiumi. Langų ir durų angos arkinės. Bažnyčios šventorius iš visų pusių buvo apsodintas medžiais, šiuo metu dalis iškirsta ir šventoriaus teritorijoje pastatytas savivaldybės pastatas.
KRETINGALĖS EVANGELIKŲ LIUTERONŲ BAŽNYČIA
Kai kurie lietuvių istorikai – J. Yčas, B. Kviklys – tvirtina, kad Kretingalės bendruomenė buvusi įsteigta Reformacijos laikotarpiu, apie 1550 m. Kiti Bažnyčios istorijos tyrinėtojai, vokiečiai A. Harnochas, H. Kurschatas, J. Sembritzkis, jos pradžią atkelia į XVII a. vidurį. Statyba pradėta 1652 metais, ir statyta ne bažnyčia, o tik medinė koplyčia. Tuo laiku oficialiai įteisinta ir pati Kretingalės parapija. Jai buvo priskirti net 72 kaimai, tarp jų ir dabar savo pavadinimus išlaikę Karklininkai, Paupuliai, Šimkai, Pakamoriai, Vytaučiai, Medikiai ir kt. Per 80 metų medinė Kretingalės koplyčia visai sumenko, tad 1741-aisiais ji nugriaunama ir iš lauko akmenų imtasi statyti 23,5 m ilgio, 11,5 m pločio bažnyčią mediniu bokštu. Kaip vėliau kruopštūs meistrai apskaičiavo, kainavo jinai 1 066 talerius, 26 grašius ir 9 pfenigius. Po penkiasdešimties metų, 1792, medinį bokštą teko remontuoti, bet ir tą, atremontuotąjį, 1801 m. stiprūs pajūrio vėjai pakreipė. Teko nugriauti. Dabartinis bokštas išmūrytas 1875 m. Tačiau tai nebuvo vienintelės nelaimės: per Septynerių metų karą atėję rusai bažnyčią nusiaubė, nepaliko nieko, ką įstengė pasiimti, net vieną iš dviejų varpų išsivežė. Stojus taikai, jis vis dėlto buvo surastas ir 1788 m. vėl atgabentas į Kretingalę.
Literatūros šaltiniai išsaugojo nemaža šioje parapijoje dirbusių kunigų buities detalių, kurios būdingos ir daugeliui kitų Mažosios Lietuvos dvasininkų gyvenimui. Kretingalės bendruomenė labai rūpinosi savo maldos namais. Bažnytėlės vidus buvo nuolat atnaujinamas, puošiamas. XIX a. ji turėjo tarp dviejų grakščių korintietiškų kolonų suprojektuotą altorių-sakyklą, virš pastarosios puikavosi dailininko dekoruota pergalės vėliava, Dievo avinėlis ir dvi urnos, rokoko stiliaus ornamentais išpuoštos. Ant altoriaus stalelio stovėjo pasidabruotos žvakidės, turėjusios renesanso puošybos elementų. Neprasti buvo ir sakraliniai rykai – paauksuotas ir sidabro kielikai, du padėklai ostijoms. Pjaustinėto medžio krikšto staliukas tikriausiai buvo nagingų vietos meistrų darbo. Bažnyčios interjerą puošė du žalvario sietynai (vienas jų buvo pažymėtas 1784 m. data), dailininko tapyti apaštalų paveikslai. 1895 m. už 3000 markių pirkti vargonai buvo gausiai išpuošti rokoko ornamentika, figūrėlėmis. Visą šią kompoziciją vainikavo erelio siluetas. Dabar Kretingalės bendruomenėje 70 žmonių, pamaldas laiko kunigas Saulius Varanavičius.
PLOCIO EŽERAS
Plazė – ledyninės kilmės ežeras, susiformavęs maždaug prieš 10 tūkstančių metų Baltijos ledyninio ežero terasoje. Giedrą dieną nuo ežero pakrantės galima pamatyti neryškiai horizonte raibuliuojančią Baltijos jūrą. Jame paukščių migracijos metu rudenį ir pavasarį galima pamatyti ir išgirsti daugybę paukčšių. Plazės ežeras yra migruojančių paukščių poilsio vieta, todėl čia regioninio parko lankytojų patogumui pastatytas paukščių stebėjimo namelis, kuriame net lietui lyjant galima stebėti paukščius.
OLANDO KEPURĖ
Atsitraukdamas ledynas Lietuvos pajūryje suformavo ir unikalų moreninį gūbrį, vadinamą Olando Kepure. Šis kalnas (24,4 m virš jūros iškilusi parabolinė kopa) nuolat ardomas bangų mūšos ir į pajūrį leidžiasi 16–18 m aukščio nuožulnuma.
Manoma, kad kalnas gavo „Olando Kepurės“ pavadinimą dėl jo panašumo į olandišką kepurę, kai žiūrima į jį iš jūros pusės. Olando kepurė nuo seno buvo orientyras jūreiviams ir žvejams, nes apaugęs pušimis ir ąžuolais gerai išsiskyrė smėlio lygumoje. Nuo skardžio atsiveria jūros vaizdas su stačiais krantais ir akmenuotais paplūdimiais. Nuo skardžio patogu stebėti virš jūros skrendančius paukščius. XIX a. pabaigoje, apželdinant Girulių pajūrį, šiose vaizdingose vietose buvo sukurtas pasivaikščiojimams skirtas parkas, įveisti ąžuolai, bukai, platanalapiai klevai, kiti dekoratyviniai medžiai. Olando kepurės skardis įtrauktas į Gamtos paveldo objektų sąrašą.
PAKRANTĖS ARTILERIJOS BATERIJA “ MEMEL NORD“
Pakrančių apsaugos baterija – tai Antrojo pasaulinio karo laikų gynybiniai įtvirtinimai prie Baltijos jūros, įrengti Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos. Buvo numatytos pastatyti dvi pakrantės artilerijos baterijos. Viena turėjo būti pastatyta Smiltynėje netoli Kopgalio – „Memel Sud“ („Klaipėda – pietūs“), kita – „Memel Nord“ („Klaipėda – šiaurė“) – už Girulių, Kukuliškių kaime. Tačiau buvo baigta tik viena baterija – esanti Kukuliškiuose. „MEMEL NORD“ – ne tik bunkeris, bet ir mūsų krašto istorija, su kuria būsite supažindinti naujai, įvairiapusiškai. Galėsite nusikelti į XX a. – 70 metų atgal. Pajusti istorijos alsavimą, taikioje realybėje išbandyti save ar savo draugus. Pabūsite praėjusioje istorijos laiko atkarpoje, kurią galėsite įvertinti visai kitaip negu iki šiol.