Dabar parke auga 34 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Driekiasi beržų, mažalapių liepų, klevų, lazdynų alėjos. Medžiai sodinti grupėmis ir pavieniui. Gausu ąžuolų, ievų, uosių, drebulių. Gražūs trapieji rutulinės formos gluosniai, aikštelėje keroja skroblai, rudenį valgomas vitaminingas uogas sirpinantys raugerškiai. Introducentų yra 95 rūšių ir formų. Maloniai džiugina kėniai: kaukaziniai, europiniai, pilkieji, sibiriniai, taip pat pilkaspyglės ir žaliaspyglės pocūgės. Nemaža ąžuolų šeima: šiauriniai, paprastieji svyruoklinės ir glaustašakės formos, pelkiniai. Želia lapija kvapiųjų beržų, žiemą nuleidę šarmuotas šakas rymo svyruoklinės formos karpotieji beržai. Iš bukų gal gražiausi purpuriniai, gal svyruokliniai karpytlapiai, o gal svyruokliniai. Tik čia galima pamatyti paprastąją svyruoklinės formos drebulę. Žaliuoja ir valgomasis kaštainis, galintis išaugti iki 30 – 40 m. Jo lapai ilgi, standūs. Kiekviename gvilde kaštainis sunokina po tris, o kartais ir po 7 skanius, į riešutą panašius valgomus vaisius, šiltesniuose kraštuose auginamos jų plantacijos. Kaštainis išgyvena net 3 tūkst. metų. Savaime auga Vakarų Užkaukazėje, 300 – 700 m. aukščio kalnuose, kitur įsitvirtina dar aukščiau. Gana sėkmingai kaštainiai auginami Ukrainoje. Lietuvoje jų neturi net mėgėjai. Tik Kauno botanikos sode 1958 m. buvo sunokinta keletas vaisių. Anksčiau kaštainiai buvo auginami Lietuvos parkuose, tačiau dėl šaltų žiemų išnyko. Beje, žiedai ir gvildai tinka juodų ir rudų dažų gamybai. Gražūs parko klevai: paprastieji raudonlapiai, rudenį ypač patrauklūs totoriniai ar sidabriniai. Pasodinta stambiavaisių riešutų, kurių vaisiai rausvais apvalkalais, kiaušiniški. Šie riešutai savaime auga Mažojoje Azijoje, Balkanuose. Iš tolimųjų Alpių kalnų čia atkeliavo alpinis pupmedis, žydinti mažesniais nei jo giminaitis darželinis žiedais. Gausu krūmų: lanksvų, sedulų, ortenzijų, serbentų, jazminų, erškėčių… galbūt čia pražys baltais ir kvapniais žiedais japoninė magnolija (Kauno botanikos sode yra kartą žydėjusi).

Jaukus Žemaičių botanikos parkas. Septyniuose tvenkiniuose plauko paukščiai, veisiasi žuvys. Per parką čiurlena Spiginas, įtekantis į pietinį tvenkinį. Šiuo metu prie vandens tvenkinių įkurtos poilsiavietės. Teikiamos komercinės žvejybos paslaugos. ISTORIJA: Skuodo rajone, Kalnėnų kaime, didelėje šeimoje 1909 m. gimė Izidorius Navidanskas. Sulaukęs 16 metų, 1928 m. jis vogčiomis nuo tėvų pasodino keturis beržus, kaštoną, liepaičių, tujų. Tėvas pyko, kad tie medeliai neduoda derliaus – tai ne obelys ar kriaušės. Mirus tėvui, Izidorius iškasė tvenkinį, toliau plėtė parką. 1937 m. jis išvyko į Klaipėdą, ten užsidirbo 1000 Lt. Ir už juos nusipirko medelių iš Čekijos, Danijos, Vokietijos. Medeliai prigijo. Nors 1956 m. dalis jų iššalo, I.Navidanskas nenuleido rankų. Jis daigino sėklas, skiepijo, veisė. 1949 m. parkas atiteko ,,Pabaltijo” kolūkiui. I.Navidanskas ten dirbo sodininku. Buvo iškasti trys tvenkiniai, nusidriekė medžių alėjos. 1965 m. parkas perduotas Gamtos apsaugos komitetui ir pavadintas Žemaičių botanikos parku. Izidorius kartu su sūnumi Rapolu, kuris šiuo metu yra parko savininkas, dirbo parke. 1958 m. Žemaičių botanikos parkas, anksčiau vadintas tiesiog I.Navidansko parku, paskelbtas valstybės saugomu, 1986 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų. Tai vienas pirmųjų botanikos parkų Lietuvoje.

Kalnėnų kaimas, Aleksandrijos seniūnija
Tel.: 8 688 113 24; 8 682 39709
El.p.: rapolasnavidanskas@gmail.com

Miesto parkas suteikia galimybę išbandyti „Sveikatingumo taką“, einant šiuo taku yra įrengtos aikštelės su treniruokliais, beždžionių tiltas. Iš parko centro matosi Švc. Trejybės bažnyčia, šalia puikuojasi miesto fontanas, skirtas atsikvėpti ir pasigrožėti supančiais vaizdais. Vedančiais takeliais galima nueiti iki basakojų tako. Šalia parko randasi Skuodo tvenkinys, įprastai vietinių vadinamas „Skuodo jūra”.

Daugiau informacijos – https://www.infoskuodas.lt/lankytinos-vietos/skuodo-miesto-parkas/

ISTORIJA: Apuolė – anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėta gyvenvietė dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijoje. 853 m. Rimberto kronikoje „Šv. Ancharijaus gyvenimas” rašoma, kad Švedijos karalius Olafas su savo 7000 karių kariauna puolė Apuliją. Apgultis tęsėsi 8 dienas. Švedai jau buvo beprarandantys viltį laimėti, kai apuoliškiai pasiūlė didelę išpirką ir susitarė su švedais, kad tie atsitrauks. Kronikoje rašoma, kad Apuolę tada gynė 15000 Kuršių. Anot istorikų, šis skaičius gerokai išpūstas, nes ant Apuolės piliakalnio tiek gynėjų sutilpti negalėjo.

1253 m. Apuolės vardas Appule, Ampule vėl minimas kaip dalybų objektas tarp Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino.

YPATYBĖS: 1928 – 1932 m. Apuolės piliakalnį tyrinėjo prof. V. Nagevičius. Buvo ištirta pylimo struktūra, rasta keramikos šukių, strėlių antgalių, audimo pasvarėlio, suanglėjusių grūdų. Apuole domėjosi ir švedų mokslininkai. Per ekspedicijas buvo nustatyta, kad pylimas pradėtas pilti pirmiausiais mūsų eros amžiais. Iki tol piliakalnis neturėjo jokių žymesnių įtvirtinimų ir nebuvo nuolat gyvenamas. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jau buvo supiltas apie 1,5 m. aukščio pylimas, kurio vidaus pusėje įrengta 2 m. pločio gynybinė siena. Šie įtvirtinimai buvo sunaikinti apie 5 amžių. Po to pylimas buvo praplatintas iki 30 m. pločio ir 6,5 m. aukščio. Jo viršuje įrengtas ąžuolo, eglių, pušų rąstų ir plūkto molio užtvaros, sustiprintos akmenimis. Pylimo šone atnaujinti vartai, o kelias į pilies kiemą išgrįstas akmenimis. 9 amžiuje ir šie įtvirtinimai buvo sunaikinti (matyt, po švedų karaliaus Olofo žygio ). 10 a. pylimas buvo padidintas iki 38 m. pločio ir 7,5 m. aukščio. Pylimas buvo naudojamas iki 13 a. vėliau tapo apleistas. 15 – 16 a. pylimo viršuje veikė kaimo kapinės.

Šiandien didingą anų dienų dvasią pajusime užkopę į Apuolės piliakalnį. Kaip skelbiama užraše ant stogastulpio, vedančio į piliakalnį, šio archeologijos paminklo aukštis yra 10 m., plotis – 55 m., ilgis – 80 m. Beje, Apuolės piliakalnis įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.

Praėjusio šimtmečio 6 – ajame dešimtmetyje ant jo parodyta Vytauto Klovos opera „Pilėnai”. Kelinti metai skuodiškiai ir žemaičių kultūros draugija mąsto, ieško galimybių, kaip šį renginį vėl čia pakartoti.

Apuolės piliakalnis paskelbtas archeologijos paminklu, istoriniu – landšaftiniu draustiniu.

Ant Apuolės piliakalnio kasmet rugpjūčio mėnesį vyksta „Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų festivalis” – inscenizuotos Kuršių – vikingų kautynės ir viduramžių amatų pristatymai. Apie festivalį daugiau informacijos rasite www.apuole.tai.lt.

Daugiau informacijos – http://www.skouds.lt/lt/lankytinos-vietos/8-apuoles-piliakalnis

Bene 1956 metais buvo pradėta įdėmiau dairytis („kalti“ melioratoriai) į Puokės kaime , vienos sodybos sodo pakraštyje, nedideliu plokščiu apskaldytu paviršiumi iš po žemės prasikišusį akmenį. 1957 metais melioratoriams iš vieno šono plačiai ir giliau įsikasus, paaiškėjo, kad tai beesąs labai stambus riedulys, tūnantis raudonai rudame ruedulingame priemolyje. Tačiau dar ilgoką laiką šis riedulys pragulėjo pusiau atkastas duobėje, kurioje pastoviai laikėsi subėgęs kritulių vanduo. Galų gale buvo pasiryžta, melioratoriams padedant, riedulį iki pamatų atkasti ir aplinką nusausinti taip, kad lankytojai galėtų šią žemyninių ledynų atvilktąją dovaną apžiūrėti iš visų pusių. Šitaip ir padaryta.
Padavime sakoma, kad senovėje, kur dabar guli Puokės akmuo, buvusi senovės lietuvių pagoniška šventovė. Vienos neištikimos vaidilutės užrūstintas dievas Perkūnas šią šventovę užvertė žemėmis, drauge palaidojo ir stambųjį akmenį.
1990.03.31 „Valstiečių laikraštyje“ buvo paskelbta nauja išplėtota legenda, kurios glaustas turinys yra toks: Labai seniai, kai dar buvo vandeningos upės ir ežerai, o visas kalvotas kraštas priminė gigantišką žydintį sodą, kuriame visi žmonės ir gyvūnai buvo užsiėmę savo darbais, džiaugsmais ir rūpesčiais, pasirodė atėjūnų – žuvėdų didžiulės valtys, ir kiekvienos jų priekyje stovėjo po grėsmingą slibiną. Iškart viskas paskendo liepsnose, liejosi kraujas, žudynės vis nesiliojo. Žyniai prakekė atėjūnus, kruvinus jų darbus, šaukėsi dangaus keršto. Ir Perkūnas išgirdo. Per dangų ir žemę nusirito drebinantis trenksmas, žaibai skaldė ir skandino valtis, plėšikai žuvėdai su sunkiais šarvais grimzdo į ežero gelmes. Galop audra pakėlė ir ežerą, vėjas jį nusinešė su visomis valtimis. Užsirūstinęs Perkūnas įkandin smarkiai žaibuodamas jas vis spardė, nuo ko šios bematant suakmenėdavo ir, kūliais krisdamos, susmegdavo į žemę ar su debesimis nežinia kur išnykdavo. Dar kartais tie laivai iš praeities atbunda – mat, užpuolikams žuvėdams neduoda ramybės jų padarytos kruvinos piktadarybės. Iškilus iš po žemių didžiulėms valtims, išsipučia šilkinės jų burės, suplevena vimpelai stiebų viršūnėse, suūbauja pelėda, užgieda didysis Baršių gaidys. Ir valtys pajuda, bet kelio atgal į savo kraštą taip ir neranda. Seniau šitaip pasirodydavo ir Puokės akmuo, o ant jo sėdėdavo vienut vienas raguotas žmogus ir liūdnai skambindavo.Jo akmeninė valtis pasukdavo Laumių ežero linkui, o nuo Gaidžių kalno pasigirsdavo laumių choras. Valčiai išnykus paežerės krūmuose, Raganos kalne mėnesienoje pasigirsdavo pagiežingas piktžiugiškas juokas: šokdavo raganaitės. Bet vieną kartą, staiga užgiedojus didžiajam Baršių gaidžiui, Puokės akmuo pargrįžęs nespėjo pasislėpti – liko išsikišusi jo viršūnė. Dabar visą atkastą Puokės akmenį galima pamatyti labai pasikeitusį: be stiebo, be šilkinių burių, nors laivą jis vis dėlto primena …
Barstyčių akmuo įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.
1968 metais šis riedulys paskelbtas geologiniu paminklu.
1997 m. Puokės akmuo įtrauktas į Lietuvos reprezentatyviausių geotopų sąrašą.

Daugiau informacijos – http://www.skouds.lt/lt/lankytinos-vietos/32-barstyci-akmuo

Visa parko teritorija – rekreacinė zona. Slėnyje – akmenų lauko ekspozicija su retų medžių ir augalų kolekcija bei nedidelėmis poilsio aikštelėmis.

Kalnelyje – akmeninių skulptūrų skveras.

Muziejuje – nemaža uolienų, atneštų į Mosėdį ir kitas Lietuvos vietas ledynmečiu, kolekcija, Lietuvos iškasenų, mineralų (brangakmenių, pusbrangių akmenų) kolekcijos.

Respublikinis Vaclovo Into akmenų muziejus ir parkas laukia Jūsų, besidominčių mūsų krašto gamtos, istorijos ir kultūros paveldu, norinčių praplėsti savo akiratį, atsikvėpti nuo kasdienių darbų, rūpesčių.

Jei pageidaujate išsamesnės informacijos ir norite geriau pažinti mūsų muziejų bei parką, paskambinkite ar parašykite iš anksto, ir mes Jums būtinai padėsime.

Daugiau informacijos – https://www.akmenumuziejus.lt/

Daugiau informacijos – http://skouds.lt/lt/item/1158-barstytali-pelke

Šauklių tundroje, apgyvendinti lankytojų akims itin egzotiški kalnų avinai, vadinami muflonais. Tai yra didžiausia Lietuvoje muflonų banda, gyvenanti aptvare laukinėmis sąlygomis.

LEGENDA: Šauklių draustinio akmenys, anot legendos, tai suakmenėję žuvėdų (švedų) kariai. Jie norėję pavergti mūsų (Skuodo) kraštą. Už tai į šias žemes įsiveržusius neprietelius pagonių dievai nubaudė – pavertė juos akmenimis. Ir klūpėsią jie čia sulinkę amžių amžius, kol jų viršūnės.

Daugiau informacijos: http://www.skouds.lt/lt/lankytinos-vietos/1-saukliu-tundra

Tikslas:

„Pažintinio tako” uždavinys – atskleisti Baltų (Aisčių) originalų pasaulio ir visatos sąrangos suvokimą per vaizdines (skulptūros) ir garsines (pasakojamąsias ir dainuojamąsias) formas. Remiantis naujausiais baltistikos mokslo mitologijos ir etninės kultūros tyrimais, parodyti, kad senoji Baltų religija nebuvo stabmeldiška, o jos pagrindas – vienas Dievas (monoteizmas), laiko tėkmėje apsuptas dievybių, įprasminančių žmogaus dvasinį ir praktinį gyvenimą, amžinąjį ryšį su Gamta. Siekiame tikslo parodyti senosios Baltų pasaulėžiūros atvirumą šiuolaikinėms bendražmogiškosioms Europos vertybėms. Tikimės kad lankytojai, ypatingai jaunimas, pažins savo protėvių papročių šviesiausias puses, o turistai iš kitų šalių sužinos apie Baltų (Aisčių) kraštų mitologiją.
Projektą remia Lietuvos Respublika, Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai: Europa investuoja į kaimo vietoves.

Daugiau informacijos: https://baltuparkas.webs.com/

Daugiau informacijos – https://www.orvidusodyba.lt/

Unikalus didžiausias Europoje 16 ha Meistro iš Japonijos (Hajime Watanabe) ir gydytojo (Šarūno Kasmausko) kuriamas Japoniškas sodas Kretingos rajone su tūkstančiu bonsai medelių kolekcija, akmenų sodu, sakuromis, tvenkiniais. Iki šiol daugiau nei 100,000 žmonių apsilankė mūsų sodą.

ISTORIJA

Sodas pradėtas kurti 2007 m. spalio 10 dieną plynoje vietoje. Turėti savo sodą buvo Šarūno Kasmausko svajonė nuo vaikystės. Kai jis sužinojo apie Japonišįką sodą Kiote, Japonijoje, jis suprato, kad jo sodas turi būti japoniškas.
A.a. Rokas Valčius, kuris mokėsi Japonijoje bonsai priežiūros ir sodininkystės, 2004 m. į šį sodą pakvietė kurti savo Mokytoją H. Watanabe. Kartu su savo komanda iš Japonijos meistras ėmėsi entuziastingai idėja įgyvendinti.

Daugiau informacijos – https://japangarden.lt/